-
Porceliano indai
2015-12-01 16:31:56 Porcelianas
Istorija. Tipai. Sudėtis. Gamybos procesas.
Laikydami rankoje elegantišką porceliano puodelį arba skanaudami patiekalus iš porcelianinių lėksčių retai susimąstome, kad žmonija turėjo pereiti ilgą kelią bei įveikti nemažai kliūčių, kad šiandien galėtų mėgautis šios nepaprastos medžiagos grakštumu.
Tolimoji Kinija – porceliano paslapties saugotoja
Porcelianas Europoje visuomet buvo prabangos ir gero skonio ženklu. Tačiau pirmieji šios medžiagos gaminiai turėjo neeuropietišką kilmę. Dangaus mėlio, blizgus kaip veidrodis, plonas it popierius, skambus lyg gongas, lygus ir spindintis tarsi ežeras saulėtą dieną – būtent tokį įspūdį europiečiams paliko pirmieji portugalo keliautojo Marco Polo porceliano gaminiai dar XVI amžiaus pradžioje atgabenti iš Mingo dinastijos valdomos Kinijos. Tolimieji Rytai buvo turtingi baltojo molio kaolino bei gabių meistrų, kurie sugebėjo sumaniai panaudoti jiems dovanotus gamtos išteklius.
Pagrindiniais porceliano išradėjais yra laikomi rytiečiai: kinai ir japonai. Jau nuo VII amžiaus jie pradėjo kurti porcelianinius indus, vazas, dubenis, ąsočius, skulptūras, žibintus, netgi sodo suolus. Ypač rytiečių meistrus išgarsino Kinijos mieste Nankine sukonstruotas 30 metrų devynaukštis bokštas, kurio kampus papuošė melodingai vėjo judinami porceliano varpeliai. Porcelianas buvo vertinamas labiau už auksą ir netgi įgavo „baltojo aukso“ pavadinimą.
Šios medžiagos gamybos technologijų atskleidimas Kinijoje prilygo valstybės išdavimui. Tam, kuris išdrįstų atkleisti porceliano mišinio, glazūros arba dažų gamybos formulę grėsė mirtis. Kinijos porceliano gamybos centru laikomame Jingdezhene visą parą budėjo sargybiniai, akylai saugodami porceliano paslaptį nuo užsienio atvykėlių.
Daugelyje Europos šalių būta bandymų įminti porceliano gamybos paslaptį ir nors kiek prisiliesti prie vieno didžiausių Tolimųjų Rytų kultūros pasiekimų. Juk dėl sudėtingo bei ilgo kelio iki Europos porceliano kainos buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, o iš šios nepaprasto grožio medžiagos pagamintos prabangos prekės buvo prieinamos tik išrinktiesiems, t.y. aristokratijai. Tokiu būdu bemaž dešimtį amžių Kinija buvo vienintelė pasaulio valstybė, atradusį bei kruopščiai saugojusi porceliano gamybos paslaptį. Tuo tarpu užsispyrusiems europiečiams, bandžiusiems išvilioti porceliano paslaptį iš kinų tepavyko nugirsti keistai skambėjusį žodį „kaolinas“, kuris, išvertus iš vietinų kalbos, reiškė „aukštas kalnas“.
Europiečiams pavyksta – gimsta Meisseno porcelianas
Išsilaisvinimo nuo porcelianinės priklausomybės Kinijai yra laikomi 1708 metai. Tuomet žymiam vokiečių mokslininkui Ehrenfriedui Waltheriui von Tschirnhausui bei jo mokiniui Johannui Friedrichui Böttgeriui po ilgalaikių eksperimentų pagaliau pavyko išgauti į kinų porcelianą panašią medžiagą. O jau netrukus 1710 metais imperatoriaus Augusto II Stipriojo iniciatyva Vokietijos mieste Meissene duris atvėrė pirmoji Europoje tikrojo europietiško porceliano gamykla. Šiandien seniausia Europos porceliano gamintoja kompanija „Meissen“ stebina pasaulį išskirtinio baltumo, permatomumo ir skambumo, be galo elegantiškais kietojo porceliano kūriniais. Šį nusipelniusį gamintoją galima atpažinti iš jo skiriamojo ženklo – dviejų sukryžiuotų kalavijų, žyminčių išskirtinę prabangą, aukščiausią kokybę bei išliekamąją vertę. Įdomu tai, jog imperatoriaus įsakymu, siekiant išvengti porceliano gamybos paslapčių nutekėjimo, jo išradėjai buvo įkalinti iki gyvos galvos.
Porcelianas – koks jis?
Klaidinga manyti, jog europietiškas porcelianas yra Kinijoje gaminamos medžiagos kopija. Europiečiams pavyko sukurti savo porceliano formulę. Priklausomai nuo sudėties porcelianas yra skirstomas į kelias rūšis: kietąjį (angl. hard paste porcelain / china, lot. „pate dure“), minkštąjį (angl. soft porcelain / china, daugiausia gaminamas Kinijoje) arba kaulinį (angl. bone china, su kaulų pelenais).
XVIII amžiaus pradžioje europiečių pradėtas gaminti porcelianas yra priskiriamas kietajam ir dažniausiai yra įvardijimas kaipMeisseno. Savo sudėtyje turintis 50% kaolino, 25% kvarco, 25% lauko špato bei deginamas itin aukštoje 1400-1500°C temperatūroje kietasis porcelianas pasižymi atsparumu temperatūrų pokyčiams, nepaprastu baltumu, skambumu ir stiprumu. „Meissen“ porcelianas yra laikomas aukščiausia porceliano rūšimi ir neretai yra apdovanojamas tokiais epitetais kaip aristokratiškas ar karališkas. Šios rūšies porceliano gaminiai yra neatsiejama prabangių viešbučių ir restoranų interjerų dalis, taip pat puošianti privačių kolekcininkų namus.
Europietišką kietąjį porcelianą nuo Kinijoje gaminamo minkštojo galima atskirti pagal pastarajame esančią mažesnę kaolino dalį (25-40%), gerokai žemesnę deginimo temperatūrą, silpną permatomumą ir neatsparumą temperatūrų pokyčiams. Minkštąjį porcelianą kartais vadina fritiniu, dėl jame esančių priemaišų arba fritų: smėlio, selitros, jūros druskos, alebastro, alūnų, gipso, švino stiklo. Minkštasis porcelianas dėl savo blizgesio ir stiklinės tekstūros (tuopat ir trapumo) yra labiausiai pritaikomas dekoratyviniams tikslams, pavyzdžiui, vazų ar statulėlių gamybai. Tuo tarpu kietasis porcelianas dėl savo patvarumo yra plačiai naudojamas indų gamyboje.
Trečia porceliano rūšis yra vadinama kauliniu ir savo sudėtyje gali turėti 20-50% kaulų pelenų (taip pat 20-35% kaolino, 20-45% lauko špato). Ši kalcio fosfato gausi gyvulinės kilmės medžiaga suteikia porcelianui nepaprastų savybių. Kuo didesnis kaulų pelenų kiekis yra porceliane, tuo jis tampa baltesnis ir permatomesnis. Idėja porceliano sudėtį papildyti iš stambiųjų galvijų klubų kaulų gaunamais pelenais gimė anglui Thomas Frye 1748 metais.
Nereikėtų stebėtis pamačius porceliano pavadinime anglišką žodį „china“. Tai jokiu būdu nenurodo gaminio kilmės šalies, t.y. Kinijos. Tiesiog anglakalbėse valstybėse dar iš senų laikų liko įprotis porcelianą sieti su jo kilmės šalimi, todėl pavadinimas „china“ išlikęs iki šių dienų. Jis yra ypač paplitęs Jungtinėje Karalystėje, kuri turi gilias porceliano gamybos tradicijas. Tuo tarpu likusi Europos dalis perėmė franko-italų tradiciją ir porceliano pavadinimą „pasiskolino“ iš lotyniško žodžio „porcellae“.
Kartais porceliano pavadinime galime sutikti prierašą „fine“, kuris, išvertus iš anglų kalbos reiškia plonasis. Plonuoju gali būti vadinamas tiek kietasis porcelianas – „fine china“, tiek kaulinis „fine bone china“. Porceliano ženklinimas žodžiu „fine“ reiškia, jog jo sudėtyje yra daugiau permatomumo suteikiančių medžiagų. Taipogi „fine“ pažymėtas porcelianas yra grakštesnis ir baltesnis. Aukščiau minėti porceliano pavadinimai yra oficialiai patvirtinti ir žymi skirtingas porceliano rūšis. Tačiau kai kurie gamintojai manipuliuoja šiais pavadinimais, vietoje žodžio „fine“ naudoja „premium“, tokiu būdu klaidindami vartotojus ir suteikdami savo gaminiams papildomos vertės.
Porceliano kelias – nuo biskvito iki meno kūrinio
Iki atsiradimo ant porceliano mylėtojų stalo porcelianas nukeliauja ilgą kruopštumo, profesionalumo ir įdirbio reikalaujantį kelią. Porceliano gamybos procesas yra skirstomas į šias dalis:
- Lipdymas
- Pirmas deginimas
- Poglazūrinis dekoravimas (metalų oksidais)
- Pakartotinis deginimas
- Antglazūrinis dekoravimas (tapyba, puošimas auksu, sidabru arba platina)
- Galutinis deginimas.
Neretai porcelianas turi pereiti mažiausiai trisdešimties žmonių rankas, kol galiausiai pasiektų tobulą būseną. Tik nulipdytas ir dar tik būsimas porceliano gaminys yra vadinamas biskvitu. Po kruopštaus patikrinimo dėl įtrūkimų biskvitas yra deginamas maždaug 1000°C (temperatūra gali svyruoti priklausomai nuo porceliano rūšies, kietasis porcelianas yra deginamas aukštesnėje, o kaulinis – žemesnėje temperatūroje). Pirmas deginimas yra skirtas biskvito „nusausinimui“ ir jo poriškumo panaikinimui. Po 44 valandas trunkančio buvimo krosnyje biskvitas susitraukia maždaug 14%. Jeigu porcelianą planuojama dekoruoti tauriaisiais metalais arba sudėtingais tapybos elementais, deginimas taip pat atliekamas jau padengus porcelianą glazūra. Tuo tarpu poglazūrinis dekoravimas gali būti atliekamas tik tais oksidų metalais, kurie gali atlaikyti antrąjį, gana aukštoje temperatūroje (1200-1400°C) vykstantį ir apie 42 valandas trunkantį, deginimą. Poglazūriniam dekorui yra naudojami keramikai skirti kobalto dažai. Poglazūrinių piešinių technikos atradėjais yra laikomi Meisseno (nuoroda) meistrai. Po ilgalaikių eksperimentų jiems pirmiesiems pavyko rasti vienintelius dažus, kurie atlaikytų pakartotinį porceliano deginimą ir glazūravimą. Deginimo metu glazūra, susiliedama su dangaus mėlio kobalto dažais, sukuria nepaprastai prabangų dekoratyvinį efektą. Glazūrą sudaro tos pačios medžiagos, kaip ir porcelianą, tik skirtingų proporcijų. Dauguma autoritetingų porceliano gamintojų turi kobalto dažais puoštų porceliano kolekcijų („Meissen“ (nuoroda į kolekciją Onion Pattern), „Noritake“ (nuoroda į kolekciją Sonnet in Blue), o danų kompanijai „Royal Copenhagen“ minėti motyvai yra seniai tapę išskirtinumo ženklu.
Atlikus antrąjį deginimą (dar vadinamą skaidrinimu) ir padidėjus porceliano tankiui, medžiaga įgauna jai būdingą baltumą, blizgesį ir permatomumą. Tuomet ateina laikas vienam sudėtingiausių porceliano gamybos etapų – dekoravimui ant glazūros. Būtent šis dekoravimo tipas paverčia niekuo neypatingus gaminius tikrais meno šedevrais! Dekorą ant glazūros galima atpažinti iš spalvų bei detalių gausos bei raštų sudėtingumo. Ypač yra vertinami aukso ar platinos dekorai, kurie reikalauja ypatingų apdirbimo technikų. Po antglazūrinio porceliano dekoravimo dažais ar tauriaisiais metalais yra atliekamas galutinis deginimas. Proceso metu spalvos tarsi ištirpsta porceliano glazūroje, nepalikdamos jokių nelygumų ir suteikdamos jo paviršiui nepaprasto žėrėjimo. Tuo tarpu taurieji metalai, ypač 24 karatų auksas, po skrupulingo daugiasluoksnio dengimo laikinai praranda savo blizgesį ir tampa matiniu. Tačiau po šlifavimo specialiais įrankiais auksiniai dekorai ir vėl suspindi išskirtine prabanga.
Besidomintys stalo serviravimo kultūra turbūt yra girdėję apie fajansą (angl. faience). Ši keramikos rūšis skiriasi nuo tradicinių porceliano gaminių tiek savo sudėtimi, tiek apdirbimo metodais. Fajansą net iki 85% sudaro kaolinas, o jo gamybos procesas apsiriboja tik vienu deginimu ir glazūravimu. Dėl minėtų priežasčių fajansas išlaiko poriškumą, yra nepermatomas ir lengvai dūžta, o dėl savo natūralaus gelsvumo visada yra padengiamas spalvota glazūra. Fajanso gaminius taip pat galima atpažinti iš sodrių spalvų ir storėjančių kraštų.
Tam, kad porcelianas taptų atsparus drėgmei, skilinėjimui ir temperatūros pokyčiams glazūravimas nėra būtinas, visiškai pakanka vien apdorojimo aukštoje temperatūroje. Tačiau glazūra tampa būtina apsauga nuo purvo ir spalvos pokyčių.