PORCELIANO ELEGANCIJA
2015-12-01 14:15:32 porcelianasPorcelianas – neabejotinai vienas tauriausių dalykų. Kai suprasite, kad jau subrendote tokiam pirkiniui, ir užsuksite į parduotuvę, tarsi magišką užkalbėjimą išgirsite tariant keistus žodžius – kaulinis, kietasis, molžemio, stikliškasis porcelianas, fajansas...
Kuris iš jų geriausias? Kodėl siūlo tiek daug, kai jums tereikia porceliano. Tikrų tikriausio. Taigi truputis informacijos, kuri jums neleis pasiklysti.
Pradėkime nuo Ievos ir Adomo, tiksliau, senovės Kinijos, kur XI–IX a. buvo išrastas porcelianas. Fakto, kad tai įvyko būtent Kinijoje, nereiktų priskirti prie savaime suprantamų dalykų: „tiesiog ypatinga šalis, kuri mums davė šilką, paraką, popierių“. Negalima ginčyti kinų išradingumo, tačiau šiuo atveju ne mažiau svarbūs ir gamtiniai ištekliai (potašas ir kaolinas), be kurių porceliano tiesiog nepagamintum.
Porceliano gamybos receptūra buvo kruopščiai saugoma, o už išdavystę laukė vienintelė bausmė – mirtis. Istorija nutyli, kiek kartų porceliano meistrai buvo nesėkmingai bandyti papirkti. Tiesa, žinant, kad vėliau porcelianas buvo pradėtas gaminti Korėjoje ir Japonijoje, galima įtarti, kad kažkas vis dėlto išdavė paslaptį arba pabėgo nuo griežtų prižiūrėtojų.
Krikštatėvis iš Europos
Italų keliautojas Marco Polo greičiausiai buvo pirmasis, atvežęs porcelianą į Europą. Tai įvyko 1295 m. Būtent jis ir yra žodžio „porcelianas“ krikštatėvis – itališkai „porcella“ reiškia „kriauklė“. Norėdami suvokti, kokį įspūdį tais laikais darė porcelianas, pagalvokite apie viduramžių Europą, kur indai buvo rudos, pilkos ar juodos spalvos. Nors kilmingieji naudojo brangiųjų metalų indus, tačiau net jie nublanko prieš skaidrius, baltus, ryškiai mėlynai išmargintus porceliano gaminius.
Kinai taip skrupulingai saugojo porceliano gamybos paslaptį, kad buvo įtikėta, jog jis turįs magiškų galių. Manyta, kad tokie indai pakeis spalvą, jeigu juose bus patiektas užnuodytas maistas. Štai kodėl Europos monarchai ir Rusijos carai valgė būtent iš porcelianinių indų. Porceliano dirbiniai buvo ir viena mėgstamiausių dovanų, kuriomis svarbiomis progomis tarpusavyje keisdavosi įvairių šalių valdovai.
Šie gaminiai buvo perkami pasakiškomis kainomis, nesigėdyta įsigyti ir iš piratų, apiplėšinėdavusių porcelianą gabenančius laivus. Tarp tokių pirkėjų būta net karalių, pavyzdžiui, Prancūzijos – Henrikas IV, Anglijos – Džeimsas I. Net sudužusio porceliano indo šukių šeimininkas jokiu būdu nemesdavo lauk. Bet sentimentai čia niekuo dėti. Tiesiog juvelyrai šukes rėmindavo auksu, darydavo vėrinius, o šie puošė jų savininkus ar buvo saugomi su kitomis brangenybėmis.
Atskleista porceliano paslaptis
Žmones žavėjo ne tik porceliano elegancija – juos valdė aistra pinigams, kurie už ją buvo mokami. Tad noras patiems gaminti porcelianą – puikiai suprantamas. Pirmieji Europos porceliano meistrai buvo italai – Florencijoje jau 1575 m. buvo pagamintas vadinamasis „Mediči porcelianas“. Tačiau jį gaminusi manufaktūra gyvavo tik apie 50 metų.
Kitose šalyse taip pat būta bandymų gaminti šią elegantišką medžiagą, tačiau iki 1708 m. niekam nepavyko sukurti kietojo porceliano. Tik tuomet autoritetinga komisija pripažino, kad alchemiko Johanno Friedricho Bötttgerio sukurti dirbiniai nenusileidžia kinų išradimui. J. F. Bötgeris dirbo kartu su garsiu matematiku ir fiziku Ehrenfriedu Waltheriu von Tschirnhausu, kuris, deja, mirė likus metams iki porceliano formulės atskleidimo.
Šie tyrinėjimai buvo atliekami prižiūrint Saksonijos valdovui Augustui II, kurio iždas dėl amžinų karų nuolatos būdavo tuščias. Iš pradžių šis valdovas pageidavo, kad ypatingais gebėjimais garsėjęs alchemikas J. F. Bötgeris pagamintų aukso, todėl šį net įkalino. Tačiau alchemikas pasiūlė kai ką geriau – kietojo porceliano manufaktūrą.
Augustas II ne menkiau nei Kinijos imperatorius rūpinosi porceliano recepto apsauga – fabrikas buvo perkeltas į Meiseno pilį, o patį J. F. Bötgerį bei jo padėjėjus nuolat prižiūrėjo šnipai. Kiekviena gamybos operacija buvo kruopščiai slepiama nuo kitų, tad porceliano žaliavos ruošėjai nieko nežinojo apie liejimą ar degimą. Bet paslapties išsaugoti nepavyko – porcelianas pradėtas gaminti ir kitose Europos šalyse. Tačiau šiandien Meiseno gamyklos vardas ir firminis ženklas – du mėlyni sukryžiuoti kardai (nusižiūrėjus į Augusto II kareivių mundurus) kelia ne mažesnę pagarbą nei prieš kelis šimtus metų.
Prancūzijoje...
1745 m. porceliano manufaktūra buvo įkurta Vensene, Prancūzijoje. Vėliau ši manufaktūra, perkelta į Sevrė, kurį laiką buvo bene pagrindinė madų porceliano srities diktatorė. Beje, madam Pompadour, mėgusi gražius daiktus, pati labai aktyviai prisidėjo prie šios porceliano gamyklos klestėjimo. Prie Limožo atradus kaolino, būtino kietojo porceliano gamybai, čia radosi daug porceliano gamyklų. Kai kurios jų gyvuoja ir šiandien.
Anglijoje...
Anglijos porceliano istorija kiek skiriasi nuo kitų Europos šalių. Ši elegantiška medžiaga buvo gaminama keliose konkuruojančiose gamyklose, kurios turėjo derintis prie rinkos, o ne laukti tiesioginio finansavimo ar globos iš karališkųjų rūmų. Būtent Anglijoje, kur porceliano gamintojai buvo orientuoti į masinę gamybą, sukurtas trafaretinis porceliano dekoras. Nors taip indus dekoruoti buvo daug paprasčiau, tačiau rankų darbas neišnyko iki šiol. XVIII a. viduryje įvyko dar viena revoliucija – buvo išrastas kaulinis porcelianas. Į žaliavą pridėjus degintų galvijų kaulų, buvo gautas neįtikėtinai skaidrus porcelianas. Ir iki šiol Anglija išlieka bene vienintelė kaulinio porceliano tiekėja.
Ir visame pasaulyje...
Danijos gamykla „Royal Copenhagen“ ir jos firminis ženklas – trys banguojančios mėlynos linijos – pasaulyje karaliauja jau 225 metus. Čia porceliano dirbiniai liejami, dekoruojami ir tapomi rankomis. Jų gaminama serija „Flora Danica“ atvirai vadinama karališkųjų banketų indais, su kuriais kol kas nelabai kas gali konkuruoti. Šie indai ištapyti remiantis to paties pavadinimo botanikos enciklopedija. Tokį bene prestižiškiausiu pasaulyje laikomą pietų servizą su visais atributais įpirkti gali tik nedaugelis, tad dažniausiai „Flora Danica“ gaminiai namuose karaliauja po vieną.
Garsiausia Amerikos porceliano gamintoja – kompanija „Lenox“ pagrįstai didžiuojasi, kad būtent jos gaminti indai naudojami Baltuosiuose rūmuose. Jų atnaujinimas, naujo dekoro parinkimas – pirmosios šalies ledi rūpestis.
Lietuviško porceliano gamintoja „Jiesia“ negali pasigirti šimtametėmis tradicijomis, tačiau šios gamyklos kaulinį porcelianą mėgsta ir žino ne tik mūsų krašte.
Truputis teorijos ir praktikos
Fajansas, stikliškasis, kietasis ir kaulinis porcelianas priskiriami tai pačiai keramikos gaminių rūšiai. Jų skirtumą lemia skirtingos žaliavos ir kitoks gamybos procesas, kurie suteikia ir savų privalumų, ir trūkumų. Specialistai, kalbėdami apie šias medžiagas, vartoja terminus „poriškumas“, „spalva“, „skaidrumas“, „svoris“, „kietumas“, „atsparumas dūžiams“.
Kaulinis porcelianas – kartais vadinamas „baltuoju auksu“ – dabar laikomas pačia vertingiausia porceliano rūšimi. Kodėl? Visų pirma dėl estetinių ypatybių – jis iš visų balčiausias, ypač skaidrus, švelniai blizgus, atspindintis – pastarąją ypatybę puikiai išnaudoja šiuolaikiniai dizaineriai: nudažius apatinę indo pusę, jos spalva atsispindės keliskart švelnesniu tonu, jeigu toks indas bus padėtas ant didesnės kaulinio porceliano lėkštės. Buityje tokie indai taip pat turi privalumų – jie ypač atsparūs mechaniniam poveikiui, galima plauti indaplovėje (išskyrus kai kuriuos auksu dekoruotus gaminius).
1930 m. Amerikoje išrasto stikliškojo porceliano spalva – šilta ir minkšta, indai dažnai puošiami spalvotais piešiniais. Jis degamas su specialiais priedais, todėl yra ypač kietas, atsparus įbrėžimams, išskirtinai atsparus dūžiams, jį galima plauti indaplovėje – taigi labai patogus buityje.
Beje, iš visų porceliano rūšių dūžiams ir mikrobangų krosnelės karščiui atspariausias – molžemio porcelianas. Fajansą greičiau vadintume porceliano „pusbroliu“, nes jis poringesnis nei porcelianas. Ši medžiaga labai plastiška, tad fajanso indai gali būti įmantriausių formų. Juos drąsiai galime dėti į mikrobangų krosnelę, indaplovę.
Kietasis porcelianas, kaip ir kaulinis, yra baltas, tačiau, palyginti su pastaruoju, turi melsvą atspalvį. (Paprasti pirkėjai įvairaus porceliano baltumo intensyvumą gali suvokti tik jį lygindami. Tad apsilankę parduotuvėje sustatykite vieną šalia kito įvairaus porceliano gaminius, kad įžvelgtumėte šį subtilų niuansą.) Kietojo porceliano, atsparaus įbrėžimams, indus taip pat galima plauti indaplovėje.
Vargu ar verta ieškoti, kuri iš porceliano rūšių – „tikrasis porcelianas“. Kokybiškas kiekvienos rūšies porcelianas džiugins šeimininką, tik reikia žinoti, kuri rūšis vienu ar kitu atveju tinkamiausia. Brangiausia dar nereiškia geriausia. Kaip teigia specialistai, aukščiausios klasės porceliano indams reikia „subręsti“, kitaip jie neteiks džiaugsmo ir bus kaip svetimkūnis. Rinkitės pagal gaminio ypatybių visumą, geriausiai atitinkančią jūsų poreikius.
Beje, skirtingos porceliano rūšys turi savą dekoravimo specifiką. Balčiausias kaulinis porcelianas paprastai dekoruojamas labai saikingai, subtiliais ornamentais. Ne toks baltas fajansas puošiamas ryškiaspalviais piešiniais. Stikliškąjį porcelianą, kaip ir kietąjį, dažo ryškiomis spalvomis, tačiau jo spalvų deriniai kiek kuklesni.
Šiuolaikinės tendencijos
Pasaulinio garso gamintojai, be kokybės, dar pabrėžia ilgaamžes tradicijas ir patirtį, tačiau besididžiuodami praeities šlove jie jautriai reaguoja ir į besikeičiančius pirkėjų poreikius. Vokiečių Meiseno gamykla, pastebėjusi vieną iš kosmopolitiško pasaulio tendencijų, rodančių, kad vis daugiau žmonių renkasi kinų virtuvę, siūlo būtent jos patiekalams skirtus indus, dekoruotus rytietiškais motyvais – drakonais ir pan. „Royal Copenhagen“ išpopuliarėjusio sušio gerbėjams skiria ypatingą porceliano kolekciją.
„Villeroy&Bosch“ – masinės aukštos kokybės porceliano produkcijos lyderė – taip pat reaguoja į pasikeitusį gyvenimo būdą ir siūlo specialių kolekcijų rengiantiesiems vakarėlius namuose: gan modernų variantą, kai balti indai išmarginami geltonomis, rausvomis, žalsvomis ir turkio spalvos dėmėmis, o jų asimetriškos formos primena 1950-ųjų stilių. Įmonė „Rosenthal“ porcelianui kurti kviečiasi žymius, pasaulinį pripažinimą pelniusius dizainerius, drabužių modeliuotojus, architektus. Pastarieji paprastai ieško naujovių, geba tarsi naujai pažvelgti į porcelianą. Drabužių modeliuotojai, dirbantys su audiniais, porcelianui suteikia ypatingą ornamentinį dekoratyvumą. Kai kurie gamintojai siūlo ne tik porceliano indus, bet ir bendrąjį stalo dekorą – panašaus rašto staltiesių, servetėlių, vazų, žvakidių ir pan.
Viena iš bendrųjų porceliano gamintojų tendencijų – vis labiau mėgstamos padėklinės lėkštės, kurios dažniausiai esti ypač dekoratyvios. Tai ne tik bandymas apsaugoti staltiesę ar papuošti stalą. Jos naudojamos kaip įprastos karštojo patiekalo lėkštės arba kaip polėkštės sriubinėms, šaltojo patiekalo lėkštėms.
Dažniausiai indai dekoruojami atsižvelgiant į skirtingą gyvenimo būdą, tad kiekvienas iš didžiųjų gamintojų pasiūlys keletą variantų. Nors akį itin traukia įvairiausiais raštais, piešiniais išmarginti indai, nepamirština, kad, į spalvingą lėkštę įdėjus maisto, vaizdas pasikeis. Yra ir kitaip manančių specialistų: bet kokį naują gaminį įvesti į rinką kainuoja neįtikėtinai daug, tad aukščiausios klasės dizaineriai tikrai garantuos jūsų stalo spalvų harmoniją.
* * *
Beje, jei panorėtumėte patys sužinoti karščiausias porceliano naujienas, kurios, kaip ir drabužių dizainerių kolekcijos, pristatomos kas pusmetį, keliaukite į specializuotas namų apyvokos daiktų muges. Rekomenduojame vasario mėnesiais vykstančią garsiąją Frankfurto „Ambiente“. Tai – svaiginanti gražių daiktų pasaulio patirtis, mūsų kasdienybei suteikianti visai kitokį skonį ir prasmę.
Jolita Zykutė,
Žurnalas „Geras skonis“
2007 m. rugpjūčio 22 d.